Naujienos

Konferencija

Šešiasdešimtmečiai rūmai – jauni ir jaunatviški

Kitaip sugalvojęs švęsti Naujosios Akmenės kultūros rūmų sukaktį Kultūros centro kolektyvas įrodė, kad pradeda naują  rūmų gyvavimo etapą. Nauji sumanymai ir idėjos, jei pavyks įgyvendinti, tai patvirtins. O jubiliejaus minėjimas be oficialių sveikinimo kalbų, gėlių ir šakočių įrodė, kad galima švęsti  kitaip ir būti laimingiems. Emocijų būta daug.

Apie nutolusį laiką ir artimus žmones

 Penktadienio popietę Naujosios Akmenės kultūros rūmuose surengta konferencija „60 kultūros metų“ . Pradėdama renginį Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė, pakvietė pasikalbėti apie įvykius, žmones,  meno kūrinius bei netolimą, bet nutolusią istoriją.  Julijos Sejavičienės tekstą „Laiko šydas ir talentų deimantai“ perskaitė Marija Urbonienė (šį tekstą skaitytojai perskaitys šeštadienio „Vienybėje“). Sveikinimo telegramą atsiuntė buvusi kultūros rūmų vadovė I. Jokubauskaitė-Smaižienė.  Nepaprastai įdomus tapytojos monumentalistės Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės žvilgterėjimas į  vertingus meno kūrinius rūmuose, profesionalus sieninės tapybos paaiškinimas. Menininkė yra freskų kūrėjos  S. Veiverytės mokinė. Vertingas menininkės pranešimas galėtų būti daugeliui,  nauju žvilgsniu – pažiūrėtume į jau  įprastas mūsų akims detales, jaunimui – puiki dailės pamoka.  Rajono meras V. Mitrofanovas sakė, kad rūmai yra gražiausias architektūrinis objektas, pasididžiavimas.  Mistika įvardijo tai,  kad 1958 metais statytame objekte išvengta gausybės ideologinių ženklų.  J. Valčikaitė-Šidlauskienė pranešime  pažvelgė į rūmų statybos  pradžią. Stalinizmo ideologams atrodė, kad  socializmo  tiesas įkūnys monumentali, socialistinio dekoro prisodrinta architektūra.  Darbininkai jau iškart norėjo matyti šviesią ateitį grandiozinių pastatų pavidalu – būtinai „rūmuose“. Tomas Martinaitis, kaip Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas, svarstė, kaip kultūros rūmai galėtų tapti ne tik tradicinių meno mėgėjų būrelių,   bet ir kitomis veiklomis besidominčio  jaunimo traukos centru.

Jautrus ir šiltas buvo konferencijos puslapis, skirtas maestro J. Gintausko atminimui.  Diskusijose, kurias moderavo J. Valčikaitė-Šidlauskienė,  dalyvavo mero pavaduotojas Apolinaras Nicius, buvęs rūmų vadovas ir maestro mokinys Rimantas Rimkus bei maestro dukra Reda Gurskė.  Ne kartą minėtas J. Gintausko atsidavimas  darbui, muzikai. A. Nicius priminė, kad J. Gintausko veiklos laikas, kai rūmai iš cemento gamyklos priklausomybės perduoti Savivaldybei. Netekta paramos. Tad maestro pats taisė muzikos instrumentus.  Apie tai prisiminė J. Gintausko dukra, nes instrumentų dažnai parsinešdavo namo, o stalčiai buvo pilni smulkių detalių remontui. Kalbėta ir apie ypatingą pedagogo talentą.  R. Rimkus vaikystėje pas J. Gintauską mokėsi groti klarnetu, o vienu metu abu kartu dirbo.  Jautrūs dukros prisiminimai –  apie šiltą, linksmą, pozityvų ir geranorišką žmogų, be galo mylėjusį muziką, visa siela  ištikimą Akmenės kraštui, jo žmonėms.

A. Nicius pasiūlė J. Gintauskui atminti jo tėviškėje augantį ąžuolą pavadinti Gintauskų ąžuolu, o R. Rimkus sakė, kad reikėtų bent lentelės šalia  kabineto, kur dirbo maestro J. Gintauskas.

Laimingų žmonių šventinis koncertas

 Nuo pirmo iki paskutinio šventinio koncerto akordo tai buvo emocijomis pulsuojantis reginys, kurį režisavo Viktorija Čapienė. Lyg padėka žiūrovams nuskambėjo pirmoji  kultūros rūmų darbuotojų  daina „Dėkoju tau, gyvenime“. Tai savo sveikinimo kalboje patvirtino Kultūros centro direktorė E. D. Statkienė. Į sceną  sugužėjo būrys atlikėjų, jie  atrišę juostas, lyg atidarydami kai ką naujo, paliko sceną  šokėjams, kurie užbūrė energija ir emocijomis.  Emocinė atmosfera dar labiau  „įsielektrino“, kai scenos gilumoje rodomas senas fotografijas pakeitė įrašas iš  Naujojoje Akmenėje filmuotos kino juostos „Nenusimink, Virginijau“.  Įrašo dainą pagavo choras ir solistas M. Klovas su vadove Ž. Kazlauskaite.

„Vėjais“ sukosi  jaunimas ir „Alsa”,  „Bočeliai“ ir vaikai, grojo  Aurimas  Švažas ir jo vadovaujama kapela „Akmena“, dainavo „Bočiai“ ir choras „Cementininkas“.  Atgaivinti  seni kadrai, įamžinę  dabartinių vadovų ir meno mėgėjų jaunystę. Įspūdingas visas kartas suvienijęs šokis  „Obelėlė motinėlė“ sukvietė ir dainininkus finalinei dainai. Tai daina iš kino filmo, bet perdainuota, pritaikyta rūmų gimtadieniui ir šioms dienoms. Vis dėlto esmė liko ta pati: apie saulę Naujojoje Akmenėje  ir laimingus žmones.

Mero V. Mitrofanovo pasirašytus padėkos raštus mero pavaduotojas  A. Nicius įteikė A. Miliui, B. Viktoravičiūtei, Ž. Kazlauskaitei, J. Švenienei, A. Švažui, M. Urbonienei, J. Valčikaitei-Šidlauskienei, V. Čapienei, B. Prelgauskienei, A. Butienei ir A. Leliukui.

Šventiškai pakylėti ir laimingi jautėsi tie, kurie dalyvavo šventiniame vakare. Ir scenoje, ir žiūrovų salėje.

  Prenumeruoti naujienas
X