Istorija

Istorija

1958 m. iškilę Naujosios Akmenės kultūros rūmai – vienas ryškiausių šio miesto istoriją liudijančių paminklų. Rūmai statyti pagal tipinį 1949 m. projektą, kurį šiam miestui pritaikė architektas Vladas Naujikas. 2003 m. kultūros rūmai įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą. 

Simbolinis naujai kuriamo cemento gamyklos darbininkų miestelio centras – Naujosios Akmenės kultūros rūmai – vienas išraiškingiausių stalinistinės epochos architektūrinių pavyzdžių Lietuvoje, turėjusių byloti apie naujosios sovietinės santvarkos pranašumą prieš Vakarus ar „buržuazinę Lietuvą“. Jų meninė ir architektūrinė išraiška įkūnija ankstyvąją sovietmečio ideologų užduotį ugdyti „kultūringą darbo žmonių laisvalaikį“.

Kaip pastebi šios epochos tyrinėtojai, simbolinio architektūros krūvio paieška sovietinėje architektūroje ėmė reikštis pirmaisiais metais po revoliucijos, kuomet „buvo siekiama, kad naujieji proletariato visuomeniniai pastatai būtų dideli ir didingi. [...] Naujųjų visuomeninių pastatų architektūra tarsi erdviškai apipavidalino buvusių herojiškų metų revoliucinę būtį, kūrė erdvę aktyviai masių revoliucinei veiklai“. Tokiu būdu įsivyravo koncepcija, anot kurios architektūra turėjo tapti naujos visuomenės formavimosi paminklu. Vėliau tik teko pasirinkti „paminklinės architektūros“ savybes, geriau įkūnijančias kompozicinę raišką. Stalinizmo ideologams atrodė, kad „lengvi ir elegantiški konstruktyvistų sprendimai neturėjo monumentalumo kokybės, kurios reikalavo nauja epocha“, tad „socialistinio realizmo“ tiesoms įkūnyti buvo pasirinkta monumentali, istoristinių formų bei socialistinio dekoro prisodrinta architektūra.

Architektams teko spręsti sovietinei statybai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą. Šios koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį sovietų sąjungos stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus. Architektūra buvo savaip „suliteratūrinta“ – priversta „kalbėti“ lozungais: „Štai, pažvelkite, šie rūmai, atspindi Jūsų laukiančią didingą ateitį“.

Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis – taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco). Tautinio art deco stiliaus puošmenos ir mediniai baldai buvo įkomponuoti aukštoje klasikinės kompozicijos erdvėje.

Baldus ir šviestuvus Naujosios Akmenės kultūros rūmams kūrė Vilniaus „Dailės“ kombinato specialistai, dailės kūrinius (paveikslus, vitražus, sienų tapybą, skulptūras) – žymūs Lietuvos menininkai (Jonas Švažas, Kazimieras Morkūnas, Sofija Veiverytė ir kt.). Pastato fasadą puošia įkomponuotos originalios gelžbetoninės skulptūros „Šokėjas“ (skulpt. Gediminas Jokūbonis) ir „Lietuvaitė“ (skulpt. Kazys Kisielis). Rūmų prieigose pastatyta  „socrealizmo“ stiliaus cementinė skulptūra „Darbininkas“ (aut. Jonas Vasilevičius). Interjerą kūrė architektas Simonas Ramunis.

Šaltiniai: Valdas Petrulis. Naujosios Akmenės kultūros rūmai. In AUTC, nuoroda internete: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/924

  Prenumeruoti naujienas
X